🍷 Priklausomybė nuo alkoholio: kas slypi giliau
Kodėl žmogus, kuris kadaise svajojo apie gražią šeimą, vakarais renkasi skardinę alaus? Kodėl blaivus protas pasitraukia, o skausmą užgožia alkoholis?
Alkoholizmas – ne silpnumo ženklas, o dažnai – tylus pagalbos šauksmas, kurio ilgai niekas negirdėjo.
Daugiau nei priklausomybė
Alkoholizmas oficialiai priskiriamas psichikos ir elgesio sutrikimams (pagal TLK). Tačiau dirbant su priklausomybę patiriančiu žmogumi, ypatingą dėmesį verta skirti ne tik simptomams ar vartojimo kontrolei, bet ir giluminiams procesams – emociniam skausmui, vidinei tuštumai, neišreikštiems poreikiams, santykių traumoms, beprasmybės jausmui.
Alkoholis tampa psichologine apsaugos forma, leidžiančia bent trumpam atsiriboti nuo to, kas viduje nepakeliama. Tai – savotiškas bandymas ištverti pasaulį, kuris atrodo neteisingas, atšiaurus ar nepriimantis.
Pavyzdys iš gyvenimo
Vyras, kuris jaučiasi praradęs autoritetą šeimoje, gali reaguoti įvairiai:
Stengtis keisti situaciją (pasikeisti pats arba ieškoti sprendimų santykyje);
-
Pasinerti į darbą ir dirbti po 16 valandų per parą;
-
Ieškoti pripažinimo ar artumo kitur (pvz., naujuose santykiuose);
-
Arba tiesiog gerti, nes tai trumpam numalšina įtampą.
Kartais alkoholio pasirinkimas kyla ne tik iš skausmo, bet ir iš vidinio protesto prieš pasaulį, kuris „ne toks, koks turėtų būti“. Priklausomybė tampa nesąmoningu sprendimu: jei pasaulis manęs nevertina - aš ir pats savimi nesirūpinsiu.
Priklausomybė – ne silpnumas, o užstrigimas
Daugelis priklausomų žmonių:
-
Jaučia gėdą, kaltę ar menkavertiškumą;
-
Stengiasi būti geri visiems, išskyrus save;
-
Bijo nesėkmės, todėl renkasi nieko nekeisti.
Šį vidinį konfliktą dažnai palaiko psichologinės nuostatos:
„Turiu būti tobulas“, „Negaliu klysti“, „Privalau viską kontroliuoti“, „Neturiu teisės būti silpnas“.
Kai šios nuostatos neišsipildo, kyla stiprus emocinis diskomfortas – o alkoholis tampa laikinu „vaistu“, kuris jį trumpam nutildo.
Be to, kai kuriose aplinkose priklausomybė yra tarsi palaikoma – draugų ratas, kur vartojimas yra norma, šeimos dinamika, kur emocijos slepiamos, darbas, kuriame stresas yra nuolatinė būsena. Tokiu atveju būtina keisti ne tik vidinę būseną, bet ir aplinką: draugus, įpročius, santykius.
Pabaigai
Dauguma priklausomų žmonių ilgainiui praranda svajones, tikėjimą savimi ir galimybę valdyti savo gyvenimą. Svaigalai pasirenkami kaip atsitraukimo priemonė: „Šiame pasaulyje man nėra vietos, todėl pasitraukiu į iliuzinę realybę, kur bent trumpam viskas gerai“.
Tačiau tai – ne galutinis sakinys. Vidinis potencialas niekur nedingsta. Reikia tik pagalbos jį vėl pajusti.
-
Psichoterapinis kodavimas padeda apsispręsti dėl blaivaus gyvenimo ir sustiprina asmeninę valią.
-
Geštalto terapija leidžia pažvelgti giliau – ne tik į vartojimą, bet ir į tai, kas po juo slepiasi.
-
Palaikomosios konsultacijos padeda išlikti sąmoningam ir kurti naują gyvenimo kryptį.
Pokytis įmanomas.
Kai žmogus ima leisti sau būti netobulu, atpažįsta savo tikruosius poreikius ir pradeda kurti sau palankesnes sąlygas, blaivybė tampa ne atsisakymu, o natūraliu, gyvu pasirinkimu
Jei atpažįsti save ar artimą žmogų – verta kalbėtis.
Kas daro mus žmonėmis? Biologija, ryšys ir psichoterapinis žvilgsnis.
Kas mus paverčia žmonėmis?
Gimstame su kūnu, bet žmonėmis tampame tik tada, kai kito žmogaus žvilgsnis, balsas, prisilietimas padeda mums atpažinti save. Tik tada emocijos tampa jausmais, o patyrimas – tapatybe. Psichoterapijoje šis procesas gali būti tęsiamas – gyvai, lėtai, kartu.
Biologinis pradmuo.
Mes gimstame su tam tikru biologiniu potencialu – kūnu, kuris jaučia (per regą, klausą, lytėjimą, uoslę ir skonį), su nervų sistema, kuri reaguoja instinktais ir emocijomis. Tačiau potencialas tapti žmogumi – gebančiu kalbėti, jausti, mąstyti apie save, kurti ryšį – atsiskleidžia tik tada, kai sutinkame kitą žmogų.
Kai esame matomi, liečiami, atspindimi – mes tampame žmonėmis. Ne fiziologiškai, o psichiškai. Ne kaip organizmai, bet kaip asmenybės.
Žmogiškumas gimsta
santykyje.
Vaikas, kuris iki trejų metų nepatiria gyvo emocinio ir fizinio santykio su kitais žmonėmis, gali išlikti fiziškai gyvas, bet nebus „žmogus“ ta prasme, kaip mes suprantame sąmoningumą, empatiją, kalbą ar tapatybę.
Žmogiškumas atsiranda tik tada, kai mes esame atspindimi kitų – jų žvilgsniuose, jų glėbyje, jų balsuose. Kai kūno patyrimas įgyja prasmę per kitų žmonių reakcijas – kai mūsų verksmas ne tik susilaukia atsako, bet tampa matomas kaip ženklas; kai džiaugsmas ne tik pasidalijamas, bet išmokstamas kaip bendrumo kalba; kai baimė nuraminama ne tik fiziškai, bet ir prasmingai – tai daugiau nei emocinis reguliavimas.
Tokios patirtys būdingos ir gyvūnams. Tačiau tik žmogaus psichika šiuos ryšius paverčia prasme, savęs pajauta, tapatybe. Tik tada prasideda žmogiškumas.
Jausmai –
socialiniai reiškiniai
1. Emocijos kaip biologinis paveldas.
Emocijos yra mūsų biologinis paveldas – kūnas žino, kaip reaguoti į grėsmę (baime), netektį (liūdesiu), ribų pažeidimą (pykčiu), į rūpestį (meile).
2. Jausmai atsiranda per santykį.
Tačiau tai dar ne jausmai. Neurologas Antonio Damasio siūlo skirti emocijas nuo jausmų: emocijos kyla automatiškai, bet jausmai yra įsisąmoninti emociniai išgyvenimai. Jie atsiranda tada, kai mokomės atpažinti savo vidinę būseną, susieti ją su kitų reakcijomis, suprasti jos priežastį ir pasekmes.
3. Socialinis veidrodis.
Psichologas Michael Lewis teigia, kad tokie jausmai kaip gėda, kaltė, pavydas ar vienatvė neegzistuoja be socialinio veidrodžio – be kito, kuris vertina, mato ar atstumia. Net vienatvė – tai ne tik buvimo vienam būsena, bet vidinis žinojimas, kad nėra to, kuris mane mato, laukia ar supranta.
4. Geštalto terapijoje.
Geštalto terapijoje jausmai laikomi kontaktiniais reiškiniais – „gyvais žymenimis“, rodančiais į poreikius. Kai jie lieka neišreikšti ar nepripažinti, kontaktas su pasauliu išsikreipia – o kartu prarandamas ir ryšys su savimi.
Kai vystymasis
nutrūksta.
Psichoterapijoje dažnai susiduriame su žmogumi, kurio socialinis vystymasis buvo sutrikdytas – dėl ankstyvos traumos, atstūmimo, iškreipto ar nesaugaus prieraišumo, kaip rašė John Bowlby, arba ilgalaikio nesupratimo.
Prieraišumo sistema – tai evoliuciškai užkoduota biologinė sistema, kurios tikslas yra užtikrinti artumą ir saugumą. Kai ši sistema nesuveikia, žmogus lieka gyvas fiziškai, bet viduje – atsiranda tuštuma, susvetimėjimas, silpnas ryšys su savimi, tarsi nebūtų aišku, kas aš esu.
Emocijos gali būti stiprios, bet jos neturi formos. Jausmai – neišmokti, neišnešioti, nepatvirtinti.
Terapija – kaip
koreguojanti patirtis.
Terapijoje kuriamas santykis tampa koreguojančia patirtimi, kurioje žmogus gali pergyventi tai, ko nepatyrė augdamas – buvimą priimtam, atliepiamam, laikomam kito dėmesyje be vertinimo ar reikalavimo būti „kitokiu“.
Būtent per šį ryšį atsiranda galimybė ne tik išgyventi jausmus, bet ir išmokti juos atskirti nuo emocinių impulsų, reflektuoti, atpažinti savo poreikius, keisti santykį su savimi ir pasauliu.
Žmogus – ne
duotybė, o tapsmas.
Tai, ką vadiname „žmogumi“, nėra duotybė – tai procesas, reikalaujantis santykio, laiko, kantrybės ir palaikymo. Kai biologinis organizmas gauna pakankamai saugumo ir ryšio, jis gali išaugti į save suvokiantį, atsakingą, jaučiantį žmogų.
Kai šio proceso kažkur pritrūksta – psichoterapija tampa vieta, kur šis vystymasis gali būti tęsiamas. Ne kaip taisymas, bet kaip natūralus, gyvas, abipusis buvimas.
Būti matomam –
pradžia grįžimui į save.
Man, kaip psichoterapeutui, svarbu matyti žmogų ne kaip „neurozę“ ar „diagnozę“, bet kaip gyvą, santykiui gimusią būtybę, kuri galėjo negauti to, kas būtina žmogaus tapsmui.
Net jei žmogus išmoko gyventi prisitaikydamas, nutildydamas savo jausmus ir poreikius ar veikdamas pagal vidinius įsakymus – jo viduje vis dar yra tas, kuris ieško ryšio, tiesos ir galimybės būti savimi.
Terapinis santykis, paremtas pagarba, saugumu ir atvirumu, gali atverti kelią į šį giluminį tapimą savimi. Ne greitai, ne tiesiai, bet gyvai.
Tik tada, kai mūsų žvilgsnis susitinka su kito žvilgsniu, kai verksmas tampa išgirstu balsu, o džiaugsmas – dalijamu buvimu, mes tampame ne tik organizmais, bet žmonėmis.
Ir kiekvienas terapinis susitikimas – tai nauja galimybė prisiminti tą kelią.
Žmogus – ne
duotybė, o tapsmas.
SĄMONĖS LYGIAI
Deividas Hokinsas (1927-2012), visame pasaulyje žinomas psichiatras, praktikuojantis gydytojas, dvasinis mokytojas ir sąmonės tyrinėtojas, sukūrė vibracinę sąmonės skalę. Kiekvienam lygiui priskiriamas skaičius, kuris nusako vibracijos dažnį, nuo 1 iki 1000. Kur 1 – bakterijų lygis, o 1000 – aukščiausias žmogaus kūne esantis sąmonės lygis (Jėzus, Krišna, Buda).
Dauguma žmonių, pasak Hokinso, yra ties skaičiumi 200.
Žemiausius energetinius lygius Hokinsas klasifikavo taip:
