Visi straipsniai

2026-01-21

Priklausomybė kaip vidinio konflikto sprendimas

2026-01-21, Komentarų nėra

Priklausomybė – nesvarbu, ar tai alkoholis, kiti svaigalai, ar elgesio formos, tokios kaip darbas, azartiniai lošimai ar panašiai – dažnai tampa ne pasirinkimu, o vieninteliu būdu gyventi. Kai žmogus neturi kitų vidinių resursų, jis griebiasi priklausomybės tam, kad nuslopintų įtampą, pabėgtų nuo minčių, suvaldytų emocijas ar bent trumpam pasijustų „normaliai“. Tokiu atveju priklausomybė tampa ne problema, o sprendimu – tuo, kas leidžia išgyventi.

Tačiau problema slypi ne pačioje priklausomybėje. Ji yra simptomas ir pasekmė, o ne priežastis. Tikroji priežastis glūdi viduje: neišspręstos emocijos, vidiniai konfliktai, nuolatinė įtampa, nepasitenkinimas savimi, santykiais ar gyvenimu apskritai. Dažnai ši pasekmė įgauna pavidalą vidinės dalies – tarsi atskiros subasmenybės, kuri „atsakinga“ už vartojimą. Ji atsiranda ne todėl, kad žmogus silpnas, o todėl, kad kažkuri jo dalis išmoko išgyventi būtent taip. Ši vartojanti dalis tampa būdu užgožti vidinį triukšmą, numalšinti skausmą ar pabėgti nuo to, kas per sunku išbūti tiesiogiai.

Kaip ir su kiekviena vidine dalimi, su ja galima užmegzti ryšį: suprasti jos funkciją, motyvus ir tai, kokį poreikį ji bando patenkinti. Tik tada atsiranda galimybė ieškoti kitų, mažiau žalingų būdų šiems poreikiams patenkinti.

Kelionė į pokytį nėra kova su savimi. Tai procesas, kuriame žmogus mokosi:

gilinti savo suvokimą ir pažinti save ne paviršiuje, o iš esmės,
atpažinti, kas kelia įtampą, nerimą, pyktį ar nuovargį,
užbaigti neužbaigtas vidines situacijas, kurios maitina priklausomybę,
reguliuoti savo būseną be žalingų priemonių,
atkurti ryšį su savimi, jungiant mintis, jausmus ir kūno pojūčius į vientisą veikimą,
prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, o ne nuo jo bėgti.

Kai vyksta šis vidinis virsmas, priklausomybė dažnai pradeda „atšokti“ savaime. Ne per kovą, ne per draudimus, o natūraliai – kaip vieną metų laiką pakeičia kitas. Kiekviename žmoguje gyvena skirtingos asmenybės dalys. Jos susiformavo per patirtį ir atlieka skirtingas funkcijas:

sauganti dalis, kuri stengiasi apsaugoti nuo emocinio skausmo,
pažeista, jautri dalis, nešiojanti senas traumas,
impulsyvi dalis, siekianti greito palengvėjimo,
kritikuojanti dalis, kuri nuolat vertina ir spaudžia,
ir ta vartojanti dalis, kuri atsirado kaip sprendimas išgyventi.

Šios dalys ne visada sutaria tarpusavyje. Dėl to žmogus dažnai jaučiasi lyg gyventų vidinio konflikto lauke. Tačiau pažindami šias dalis ir mokydamiesi su jomis būti kontakte, galime atkurti vidinę darną ir ryšį su savo tikruoju „Aš“.

Psichoterapinis kodavimas padeda sustiprinti vidinį apsisprendimą keistis ir sukuria erdvę šiam procesui prasidėti. Tęstinė terapija leidžia pokyčiui įsitvirtinti ir tapti realia, ilgalaike gyvenimo dalimi.

Priklausomybė nėra apie alkoholį. Ji apie funkciją.

2026-01-11, Komentarų nėra

Dažnai priklausomybė suprantama kaip problema su medžiaga – alkoholiu, narkotikais ar kitais svaigalais. Tačiau mano praktikoje gana greitai paaiškėja, kad esmė yra ne tai, kas vartojama, o kam tai daroma.

Alkoholis dažnai tampa funkcija – jis reguliuoja tai, su kuo žmogus kitaip nebepajėgia išbūti: vidinę įtampą, gėdą, nerimą, tuštumą ar nuolatinį savęs spaudimą. Jeigu ši funkcija dingsta staiga, nepasikeitus vidiniams mechanizmams, žmogus lieka be atramos. Todėl vien draudimai, pažadai sau ar valios pastangos dažnai neveikia taip, kaip tikimasi.

Kai kalbu apie funkciją, turiu omenyje ne pasiteisinimą ir ne silpnumą. Tai yra labai konkretus psichologinis darbas, kurį alkoholis atlieka žmogaus gyvenime. Vieniems jis slopina nerimą, padeda užmigti, leidžia trumpam nejausti kaltės ir sumažina vidinį spaudimą būti „normaliu“. Kitiems jis padeda jaustis gyviems, suteikia drąsos, leidžia pabėgti nuo tuštumos ir nutildo vidinį kritiką. Kol ši funkcija reikalinga, alkoholis turi prasmę. O su prasmingais dalykais žmonės nesiskiria lengvai.

Kai žmogus sako: „aš noriu mesti gerti“, dažnai už to slypi viltis, kad gyvenimas savaime taps lengvesnis. Tačiau jei alkoholis buvo pagrindinis būdas tvarkytis su emocijomis, jo atsisakius atsiveria tai, kas ilgą laiką buvo nuslopinta. Tuomet pasirodo stipresnis nerimas, dirglumas, gėda, vidinis chaosas. Ir čia dažnai gimsta nusivylimas: „Aš negeriu, bet man vis tiek blogai – kartais net blogiau.“ Tai nereiškia, kad sprendimas buvo neteisingas. Tai reiškia, kad sprendimas buvo tik pirmas žingsnis.

Mano požiūriu, tikras pokytis prasideda ne nuo kovos su alkoholiu, o nuo klausimo: „Ką alkoholis man padeda ištverti?“ Kai ši funkcija tampa aiški, atsiranda galimybė ieškoti kitų būdų reguliuoti emocijas, mokytis išbūti su savimi be nutildymo ir pamažu atgauti vidinę laisvę. Ne per prievartą. Ne per moralą. O per supratimą.

Priklausomybė nėra charakterio trūkumas. Ji yra signalas, kad žmogus ilgą laiką gyveno virš savo vidinių galimybių. Ir jei šį signalą pavyksta išgirsti, jis gali tapti ne tik krize, bet ir vieta, nuo kurios pagaliau prasideda pokytis.

🍷 Priklausomybė nuo alkoholio: kas slypi giliau

2025-07-24, Komentarų nėra

Kodėl žmogus, kuris kadaise svajojo apie gražią šeimą, vakarais renkasi skardinę alaus? Kodėl blaivus protas pasitraukia, o skausmą užgožia alkoholis?

Alkoholizmas – ne silpnumo ženklas, o dažnai – tylus pagalbos šauksmas, kurio ilgai niekas negirdėjo.

Daugiau nei priklausomybė

Alkoholizmas oficialiai priskiriamas psichikos ir elgesio sutrikimams (pagal TLK). Tačiau dirbant su priklausomybę patiriančiu žmogumi, ypatingą dėmesį verta skirti ne tik simptomams ar vartojimo kontrolei, bet ir giluminiams procesams – emociniam skausmui, vidinei tuštumai, neišreikštiems poreikiams, santykių traumoms, beprasmybės jausmui.

Alkoholis tampa psichologine apsaugos forma, leidžiančia bent trumpam atsiriboti nuo to, kas viduje nepakeliama. Tai – savotiškas bandymas ištverti pasaulį, kuris atrodo neteisingas, atšiaurus ar nepriimantis.

Pavyzdys iš gyvenimo

Vyras, kuris jaučiasi praradęs autoritetą šeimoje, gali reaguoti įvairiai:

Stengtis keisti situaciją (pasikeisti pats arba ieškoti sprendimų santykyje);
Pasinerti į darbą ir dirbti po 16 valandų per parą;
Ieškoti pripažinimo ar artumo kitur (pvz., naujuose santykiuose);
Arba tiesiog gerti, nes tai trumpam numalšina įtampą.

Kartais alkoholio pasirinkimas kyla ne tik iš skausmo, bet ir iš vidinio protesto prieš pasaulį, kuris „ne toks, koks turėtų būti“. Priklausomybė tampa nesąmoningu sprendimu: jei pasaulis manęs nevertina - aš ir pats savimi nesirūpinsiu.

Priklausomybė – ne silpnumas, o užstrigimas

Daugelis priklausomų žmonių:

Jaučia gėdą, kaltę ar menkavertiškumą;
Stengiasi būti geri visiems, išskyrus save;
Bijo nesėkmės, todėl renkasi nieko nekeisti.

Šį vidinį konfliktą dažnai palaiko psichologinės nuostatos:
„Turiu būti tobulas“, „Negaliu klysti“, „Privalau viską kontroliuoti“, „Neturiu teisės būti silpnas“.

Kai šios nuostatos neišsipildo, kyla stiprus emocinis diskomfortas – o alkoholis tampa laikinu „vaistu“, kuris jį trumpam nutildo.

Be to, kai kuriose aplinkose priklausomybė yra tarsi palaikoma – draugų ratas, kur vartojimas yra norma, šeimos dinamika, kur emocijos slepiamos, darbas, kuriame stresas yra nuolatinė būsena. Tokiu atveju būtina keisti ne tik vidinę būseną, bet ir aplinką: draugus, įpročius, santykius.

Pabaigai

Dauguma priklausomų žmonių ilgainiui praranda svajones, tikėjimą savimi ir galimybę valdyti savo gyvenimą. Svaigalai pasirenkami kaip atsitraukimo priemonė: „Šiame pasaulyje man nėra vietos, todėl pasitraukiu į iliuzinę realybę, kur bent trumpam viskas gerai“.

Tačiau tai – ne galutinis sakinys. Vidinis potencialas niekur nedingsta. Reikia tik pagalbos jį vėl pajusti.

Psichoterapinis kodavimas padeda apsispręsti dėl blaivaus gyvenimo ir sustiprina asmeninę valią.
Geštalto terapija leidžia pažvelgti giliau – ne tik į vartojimą, bet ir į tai, kas po juo slepiasi.
Palaikomosios konsultacijos padeda išlikti sąmoningam ir kurti naują gyvenimo kryptį.

Pokytis įmanomas.

Kai žmogus ima leisti sau būti netobulu, atpažįsta savo tikruosius poreikius ir pradeda kurti sau palankesnes sąlygas, blaivybė tampa ne atsisakymu, o natūraliu, gyvu pasirinkimu

Jei atpažįsti save ar artimą žmogų – verta kalbėtis.

Kas daro mus žmonėmis? Biologija, ryšys ir psichoterapinis žvilgsnis.

2025-07-24

Kas mus paverčia žmonėmis?

Gimstame su kūnu, bet žmonėmis tampame tik tada, kai kito žmogaus žvilgsnis, balsas, prisilietimas padeda mums atpažinti save. Tik tada emocijos tampa jausmais, o patyrimas – tapatybe. Psichoterapijoje šis procesas gali būti tęsiamas – gyvai, lėtai, kartu.

Biologinis pradmuo.

Mes gimstame su tam tikru biologiniu potencialu – kūnu, kuris jaučia (per regą, klausą, lytėjimą, uoslę ir skonį), su nervų sistema, kuri reaguoja instinktais ir emocijomis. Tačiau potencialas tapti žmogumi – gebančiu kalbėti, jausti, mąstyti apie save, kurti ryšį – atsiskleidžia tik tada, kai sutinkame kitą žmogų.

Kai esame matomi, liečiami, atspindimi – mes tampame žmonėmis. Ne fiziologiškai, o psichiškai. Ne kaip organizmai, bet kaip asmenybės.

Žmogiškumas gimsta santykyje.

Vaikas, kuris iki trejų metų nepatiria gyvo emocinio ir fizinio santykio su kitais žmonėmis, gali išlikti fiziškai gyvas, bet nebus „žmogus“ ta prasme, kaip mes suprantame sąmoningumą, empatiją, kalbą ar tapatybę.

Žmogiškumas atsiranda tik tada, kai mes esame atspindimi kitų – jų žvilgsniuose, jų glėbyje, jų balsuose. Kai kūno patyrimas įgyja prasmę per kitų žmonių reakcijas – kai mūsų verksmas ne tik susilaukia atsako, bet tampa matomas kaip ženklas; kai džiaugsmas ne tik pasidalijamas, bet išmokstamas kaip bendrumo kalba; kai baimė nuraminama ne tik fiziškai, bet ir prasmingai – tai daugiau nei emocinis reguliavimas.

Tokios patirtys būdingos ir gyvūnams. Tačiau tik žmogaus psichika šiuos ryšius paverčia prasme, savęs pajauta, tapatybe. Tik tada prasideda žmogiškumas.

Jausmai – socialiniai reiškiniai

1. Emocijos kaip biologinis paveldas.

Emocijos yra mūsų biologinis paveldas – kūnas žino, kaip reaguoti į grėsmę (baime), netektį (liūdesiu), ribų pažeidimą (pykčiu), į rūpestį (meile).

2. Jausmai atsiranda per santykį.

Tačiau tai dar ne jausmai. Neurologas Antonio Damasio siūlo skirti emocijas nuo jausmų: emocijos kyla automatiškai, bet jausmai yra įsisąmoninti emociniai išgyvenimai. Jie atsiranda tada, kai mokomės atpažinti savo vidinę būseną, susieti ją su kitų reakcijomis, suprasti jos priežastį ir pasekmes.

3. Socialinis veidrodis.

Psichologas Michael Lewis teigia, kad tokie jausmai kaip gėda, kaltė, pavydas ar vienatvė neegzistuoja be socialinio veidrodžio – be kito, kuris vertina, mato ar atstumia. Net vienatvė – tai ne tik buvimo vienam būsena, bet vidinis žinojimas, kad nėra to, kuris mane mato, laukia ar supranta.

4. Geštalto terapijoje.

Geštalto terapijoje jausmai laikomi kontaktiniais reiškiniais – „gyvais žymenimis“, rodančiais į poreikius. Kai jie lieka neišreikšti ar nepripažinti, kontaktas su pasauliu išsikreipia – o kartu prarandamas ir ryšys su savimi.

Kai vystymasis nutrūksta.

Psichoterapijoje dažnai susiduriame su žmogumi, kurio socialinis vystymasis buvo sutrikdytas – dėl ankstyvos traumos, atstūmimo, iškreipto ar nesaugaus prieraišumo, kaip rašė John Bowlby, arba ilgalaikio nesupratimo.

Prieraišumo sistema – tai evoliuciškai užkoduota biologinė sistema, kurios tikslas yra užtikrinti artumą ir saugumą. Kai ši sistema nesuveikia, žmogus lieka gyvas fiziškai, bet viduje – atsiranda tuštuma, susvetimėjimas, silpnas ryšys su savimi, tarsi nebūtų aišku, kas aš esu.

Emocijos gali būti stiprios, bet jos neturi formos. Jausmai – neišmokti, neišnešioti, nepatvirtinti.

Terapija – kaip koreguojanti patirtis.

Terapijoje kuriamas santykis tampa koreguojančia patirtimi, kurioje žmogus gali pergyventi tai, ko nepatyrė augdamas – buvimą priimtam, atliepiamam, laikomam kito dėmesyje be vertinimo ar reikalavimo būti „kitokiu“.

Būtent per šį ryšį atsiranda galimybė ne tik išgyventi jausmus, bet ir išmokti juos atskirti nuo emocinių impulsų, reflektuoti, atpažinti savo poreikius, keisti santykį su savimi ir pasauliu.

Žmogus – ne duotybė, o tapsmas.

Tai, ką vadiname „žmogumi“, nėra duotybė – tai procesas, reikalaujantis santykio, laiko, kantrybės ir palaikymo. Kai biologinis organizmas gauna pakankamai saugumo ir ryšio, jis gali išaugti į save suvokiantį, atsakingą, jaučiantį žmogų.

Kai šio proceso kažkur pritrūksta – psichoterapija tampa vieta, kur šis vystymasis gali būti tęsiamas. Ne kaip taisymas, bet kaip natūralus, gyvas, abipusis buvimas.

Būti matomam – pradžia grįžimui į save.

Man, kaip psichoterapeutui, svarbu matyti žmogų ne kaip „neurozę“ ar „diagnozę“, bet kaip gyvą, santykiui gimusią būtybę, kuri galėjo negauti to, kas būtina žmogaus tapsmui.

Net jei žmogus išmoko gyventi prisitaikydamas, nutildydamas savo jausmus ir poreikius ar veikdamas pagal vidinius įsakymus – jo viduje vis dar yra tas, kuris ieško ryšio, tiesos ir galimybės būti savimi.

Terapinis santykis, paremtas pagarba, saugumu ir atvirumu, gali atverti kelią į šį giluminį tapimą savimi. Ne greitai, ne tiesiai, bet gyvai.

Tik tada, kai mūsų žvilgsnis susitinka su kito žvilgsniu, kai verksmas tampa išgirstu balsu, o džiaugsmas – dalijamu buvimu, mes tampame ne tik organizmais, bet žmonėmis.

Ir kiekvienas terapinis susitikimas – tai nauja galimybė prisiminti tą kelią.

Žmogus – ne duotybė, o tapsmas.

SĄMONĖS LYGIAI

2025-02-28

Deividas Hokinsas (1927-2012), visame pasaulyje žinomas psichiatras, praktikuojantis gydytojas, dvasinis mokytojas ir sąmonės tyrinėtojas, sukūrė vibracinę sąmonės skalę. Kiekvienam lygiui priskiriamas skaičius, kuris nusako vibracijos dažnį, nuo 1 iki 1000. Kur 1 – bakterijų lygis, o 1000 – aukščiausias žmogaus kūne esantis sąmonės lygis (Jėzus, Krišna, Buda). Dauguma žmonių, pasak Hokinso, yra ties skaičiumi 200. Žemiausius energetinius lygius Hokinsas klasifikavo taip:

Gėda (20) – tai neapykanta, nukreipta į save.

Kaltės jausmas (30) – žmogus negali sau atleisti, taip nukreipdamas destruktyvią energiją prieš save.

Apatija (50) – visiškas tikėjimas savo bejėgiškumu.

Sielvartas (75) – praradimo, liūdesio, depresijos lygis.

Baimė (100) – bazinio pasitikėjimo pasauliu trūkumas.

Noras (troškimas, geismas) (125) – vartotojiškas gyvenimo suvokimas.

Pyktis (150) – nepateisintų lūkesčių lygis.

Puikybė (175) – savęs įtvirtinimas akivaizdžiai silpnesnio žmogaus sąskaita.

Žmogaus, turinčio dominuojančias žemesnės eilės emocijas, tikslas yra išlikimas.

Aukštesni energetiniai vibracijos lygiai pagal Hokinsą:

Drąsa (200) – žmogus pastebi gyvenimiškus išbandymus ir yra pasirengęs juos atremti. Jis juos suvokia kaip pamokas, kurios veda į jo vystymąsi.

Neutralitetas (250) – leisti sau būti savimi, kitiems būti kitais. Jūs neprivalote pateisinti kažkieno lūkesčių ir nieko nelaukiate iš kitų.

Pasirengimas (310) – šiame lygyje žmogus yra pasiruošęs pasitikėti gyvenimu. Tenkinti tik bazinius poreikius jam daugiau nepatinka ir jis yra pasirengęs vystytis ir augti.

Priėmimas (350) – tokiame lygyje žmogus prisiima atsakomybę ir pradeda aktyviai judėti į priekį. Tai yra tikslų išsikėlimo ir jų pasiekimo lygis.

Intelektas (400) – šiame lygyje žmogus įveikia žemesnių lygių emocinį aspektą ir savo intelektą išnaudoja pilnu pajėgumu.

Meilė (500) – čia Hokinsas veikiau apibūdina besąlygišką meilę visatai. Tai supratimas apie savo ryšį su viskuo aplink ir su viskuo, kas egzistuoja.

Džiaugsmas (540) – čia yra visa apimančios ir nepajudinamos laimės jausmas, kuris nepriklauso nuo išorinių įvykių ir situacijų.

Harmonija (600) – visiška harmonija su visata. Hokinsas teigė, kad šį lygį pasiekia tik 1 žmogus iš 1 000 000.

Nušvitimas (700-1000) - yra aukščiausias lygis, kuriame žmogaus sąmonė susilieja su Dieviška prigimtimi.

Savo emocinių vibracijų lygį galima valdyti. Keldami savo būseną skalėje, jūs neišvengiamai gerinate savo gyvenimo kokybę. Tačiau kartais žmonių gyvenime būna įvykių, kurie priverčia mūsų Sąmonę nusileisti į žemiausių emocijų bedugnę: epidemijos, teritoriniai konfliktai, ekologiniai, klimato, stichiniai kataklizmai, ekonominiai įsipareigojimai ir t.t.

4 galimi etapai ir metodai, kaip nuraminti savo Sąmonę ir vėl pakelti jos lygį:

- atsijunkite nuo panikos egregorų, neapykantos ir kitų neigiamų emocijų: fiziškai ir morališkai palikite nerimą keliančią teritoriją, taip pat atsijunkite nuo informacinių šaltinių;

- meditacija, malda, afirmacijų skaitymas ar klausymas - kaip būdas nusiraminti - dėmesio koncentravimas į savo pamąstymus ir ketinimus;

- kitų psichologinių metodų naudojimas nerimo ir panikos būsenoms pašalinti;

- valingas Sąmonės koncentravimas ties reikiama būsena ir lygmeniu, o tai reiškia ir valingą neigiamų emocijų, frazių, minčių ir pan. pašalinimą iš Sąmonės ir Pasąmonės.

Kiekvieną kartą žiūrėdami į šią Lentelę, mes suprantame, kad taip - tai tik mūsų realybės suvokimas, o tai reiškia, kad jį keičiant - keičiasi ir mūsų emocijos, ir mūsų būsena, ir net daug kas aplink mus.

Kaip galvojate, kokiame lygyje esate Jūs?