Priklausomybė kaip vidinio konflikto sprendimas
2026 m. saus. 21 d. 14:33,
Komentarų nėra
Priklausomybė – nesvarbu, ar tai alkoholis, kiti
svaigalai, ar elgesio formos, tokios kaip darbas, azartiniai lošimai ar
panašiai – dažnai tampa ne pasirinkimu, o vieninteliu būdu gyventi. Kai
žmogus neturi kitų vidinių resursų, jis griebiasi priklausomybės tam,
kad nuslopintų įtampą, pabėgtų nuo minčių, suvaldytų emocijas ar bent
trumpam pasijustų „normaliai“. Tokiu atveju priklausomybė tampa ne
problema, o sprendimu – tuo, kas leidžia išgyventi.
Tačiau
problema slypi ne pačioje priklausomybėje. Ji yra simptomas ir pasekmė,
o ne priežastis. Tikroji priežastis glūdi viduje: neišspręstos
emocijos, vidiniai konfliktai, nuolatinė įtampa, nepasitenkinimas
savimi, santykiais ar gyvenimu apskritai. Dažnai
ši pasekmė įgauna pavidalą vidinės dalies – tarsi atskiros
subasmenybės, kuri „atsakinga“ už vartojimą. Ji atsiranda ne todėl, kad
žmogus silpnas, o todėl, kad kažkuri jo dalis išmoko išgyventi būtent
taip. Ši vartojanti dalis tampa būdu užgožti vidinį triukšmą, numalšinti
skausmą ar pabėgti nuo to, kas per sunku išbūti tiesiogiai.
Kaip
ir su kiekviena vidine dalimi, su ja galima užmegzti ryšį: suprasti jos
funkciją, motyvus ir tai, kokį poreikį ji bando patenkinti. Tik tada
atsiranda galimybė ieškoti kitų, mažiau žalingų būdų šiems poreikiams
patenkinti.
Kelionė į pokytį nėra kova su savimi. Tai procesas, kuriame žmogus mokosi:
- gilinti savo suvokimą ir pažinti save ne paviršiuje, o iš esmės,
- atpažinti, kas kelia įtampą, nerimą, pyktį ar nuovargį,
- užbaigti neužbaigtas vidines situacijas, kurios maitina priklausomybę,
- reguliuoti savo būseną be žalingų priemonių,
- atkurti ryšį su savimi, jungiant mintis, jausmus ir kūno pojūčius į vientisą veikimą,
- prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, o ne nuo jo bėgti.
Kai
vyksta šis vidinis virsmas, priklausomybė dažnai pradeda „atšokti“
savaime. Ne per kovą, ne per draudimus, o natūraliai – kaip vieną metų
laiką pakeičia kitas. Kiekviename žmoguje gyvena skirtingos asmenybės dalys. Jos susiformavo per patirtį ir atlieka skirtingas funkcijas:
- sauganti dalis, kuri stengiasi apsaugoti nuo emocinio skausmo,
- pažeista, jautri dalis, nešiojanti senas traumas,
- impulsyvi dalis, siekianti greito palengvėjimo,
- kritikuojanti dalis, kuri nuolat vertina ir spaudžia,
- ir ta vartojanti dalis, kuri atsirado kaip sprendimas išgyventi.
Šios
dalys ne visada sutaria tarpusavyje. Dėl to žmogus dažnai jaučiasi lyg
gyventų vidinio konflikto lauke. Tačiau pažindami šias dalis ir
mokydamiesi su jomis būti kontakte, galime atkurti vidinę darną ir ryšį
su savo tikruoju „Aš“.
Psichoterapinis kodavimas padeda sustiprinti vidinį apsisprendimą keistis ir sukuria erdvę šiam procesui prasidėti. Tęstinė terapija leidžia pokyčiui įsitvirtinti ir tapti realia, ilgalaike gyvenimo dalimi.