Kas daro mus žmonėmis? Biologija, ryšys ir psichoterapinis žvilgsnis.

Kas mus paverčia žmonėmis?

Gimstame su kūnu, bet žmonėmis tampame tik tada, kai kito žmogaus žvilgsnis, balsas, prisilietimas padeda mums atpažinti save. Tik tada emocijos tampa jausmais, o patyrimas – tapatybe. Psichoterapijoje šis procesas gali būti tęsiamas – gyvai, lėtai, kartu.

Biologinis pradmuo.

Mes gimstame su tam tikru biologiniu potencialu – kūnu, kuris jaučia (per regą, klausą, lytėjimą, uoslę ir skonį), su nervų sistema, kuri reaguoja instinktais ir emocijomis. Tačiau potencialas tapti žmogumi – gebančiu kalbėti, jausti, mąstyti apie save, kurti ryšį – atsiskleidžia tik tada, kai sutinkame kitą žmogų.

Kai esame matomi, liečiami, atspindimi – mes tampame žmonėmis. Ne fiziologiškai, o psichiškai. Ne kaip organizmai, bet kaip asmenybės.

Žmogiškumas gimsta santykyje.

Vaikas, kuris iki trejų metų nepatiria gyvo emocinio ir fizinio santykio su kitais žmonėmis, gali išlikti fiziškai gyvas, bet nebus „žmogus“ ta prasme, kaip mes suprantame sąmoningumą, empatiją, kalbą ar tapatybę.

Žmogiškumas atsiranda tik tada, kai mes esame atspindimi kitų – jų žvilgsniuose, jų glėbyje, jų balsuose. Kai kūno patyrimas įgyja prasmę per kitų žmonių reakcijas – kai mūsų verksmas ne tik susilaukia atsako, bet tampa matomas kaip ženklas; kai džiaugsmas ne tik pasidalijamas, bet išmokstamas kaip bendrumo kalba; kai baimė nuraminama ne tik fiziškai, bet ir prasmingai – tai daugiau nei emocinis reguliavimas.

Tokios patirtys būdingos ir gyvūnams. Tačiau tik žmogaus psichika šiuos ryšius paverčia prasme, savęs pajauta, tapatybe. Tik tada prasideda žmogiškumas.

Jausmai – socialiniai reiškiniai

1.       Emocijos kaip biologinis paveldas.

Emocijos yra mūsų biologinis paveldas – kūnas žino, kaip reaguoti į grėsmę (baime), netektį (liūdesiu), ribų pažeidimą (pykčiu), į rūpestį (meile).

2.       Jausmai atsiranda per santykį.

Tačiau tai dar ne jausmai. Neurologas Antonio Damasio siūlo skirti emocijas nuo jausmų: emocijos kyla automatiškai, bet jausmai yra įsisąmoninti emociniai išgyvenimai. Jie atsiranda tada, kai mokomės atpažinti savo vidinę būseną, susieti ją su kitų reakcijomis, suprasti jos priežastį ir pasekmes.

3.       Socialinis veidrodis.

Psichologas Michael Lewis teigia, kad tokie jausmai kaip gėda, kaltė, pavydas ar vienatvė neegzistuoja be socialinio veidrodžio – be kito, kuris vertina, mato ar atstumia. Net vienatvė – tai ne tik buvimo vienam būsena, bet vidinis žinojimas, kad nėra to, kuris mane mato, laukia ar supranta.

4.       Geštalto terapijoje.

Geštalto terapijoje jausmai laikomi kontaktiniais reiškiniais – „gyvais žymenimis“, rodančiais į poreikius. Kai jie lieka neišreikšti ar nepripažinti, kontaktas su pasauliu išsikreipia – o kartu prarandamas ir ryšys su savimi.

Kai vystymasis nutrūksta.

Psichoterapijoje dažnai susiduriame su žmogumi, kurio socialinis vystymasis buvo sutrikdytas – dėl ankstyvos traumos, atstūmimo, iškreipto ar nesaugaus prieraišumo, kaip rašė John Bowlby, arba ilgalaikio nesupratimo.

Prieraišumo sistema – tai evoliuciškai užkoduota biologinė sistema, kurios tikslas yra užtikrinti artumą ir saugumą. Kai ši sistema nesuveikia, žmogus lieka gyvas fiziškai, bet viduje – atsiranda tuštuma, susvetimėjimas, silpnas ryšys su savimi, tarsi nebūtų aišku, kas aš esu.

Emocijos gali būti stiprios, bet jos neturi formos. Jausmai – neišmokti, neišnešioti, nepatvirtinti.

Terapija – kaip koreguojanti patirtis.

Terapijoje kuriamas santykis tampa koreguojančia patirtimi, kurioje žmogus gali pergyventi tai, ko nepatyrė augdamas – buvimą priimtam, atliepiamam, laikomam kito dėmesyje be vertinimo ar reikalavimo būti „kitokiu“.

Būtent per šį ryšį atsiranda galimybė ne tik išgyventi jausmus, bet ir išmokti juos atskirti nuo emocinių impulsų, reflektuoti, atpažinti savo poreikius, keisti santykį su savimi ir pasauliu.

Žmogus – ne duotybė, o tapsmas.

Tai, ką vadiname „žmogumi“, nėra duotybė – tai procesas, reikalaujantis santykio, laiko, kantrybės ir palaikymo. Kai biologinis organizmas gauna pakankamai saugumo ir ryšio, jis gali išaugti į save suvokiantį, atsakingą, jaučiantį žmogų.

Kai šio proceso kažkur pritrūksta – psichoterapija tampa vieta, kur šis vystymasis gali būti tęsiamas. Ne kaip taisymas, bet kaip natūralus, gyvas, abipusis buvimas.

Būti matomam – pradžia grįžimui į save.

Man, kaip psichoterapeutui, svarbu matyti žmogų ne kaip „neurozę“ ar „diagnozę“, bet kaip gyvą, santykiui gimusią būtybę, kuri galėjo negauti to, kas būtina žmogaus tapsmui.

Net jei žmogus išmoko gyventi prisitaikydamas, nutildydamas savo jausmus ir poreikius ar veikdamas pagal vidinius įsakymus – jo viduje vis dar yra tas, kuris ieško ryšio, tiesos ir galimybės būti savimi.

Terapinis santykis, paremtas pagarba, saugumu ir atvirumu, gali atverti kelią į šį giluminį tapimą savimi. Ne greitai, ne tiesiai, bet gyvai.

Tik tada, kai mūsų žvilgsnis susitinka su kito žvilgsniu, kai verksmas tampa išgirstu balsu, o džiaugsmas – dalijamu buvimu, mes tampame ne tik organizmais, bet žmonėmis.

Ir kiekvienas terapinis susitikimas – tai nauja galimybė prisiminti tą kelią.

Žmogus – ne duotybė, o tapsmas.